…..Dzūkų kraštą dažnas lietuvis pavadina Dainavos šalimi dėl skambių dzūkiškų dainų, svetingumo ir linksmo būdo. Smagu pabėgti iš miesto šurmulio į jotvingių ir dainuvių kraštą, įkvėpti svaigaus pušynų oro ir pailsinti akis nuostabiu gamtos grožiu.
…..Tad gruodžio 28 dieną Paberžės ,,Verdenės“ gimnazijos mokytojų kolektyvas leidosi į edukacinę kelionę į Dzūkijos nacionalinį parką. Pirmiausia vykome į Senąją Varėną, kur Varėnės upė (nuo šios upės pavadinimo ir kilo gyvenvietės pavadinimas) įteka į Merkį. Mus žavėjo žiemiškai pasipuošusios apylinkės, nors dzūkai pasiskundžia žemės nederlingumu, todėl jau XIX a. Senoji Varėna garsėjo apyniais, linais, medumi ir, žinoma, dzūkų auksu – grybais. Senojoje Varėnoje gimė kompozitorius ir dailininkas M. K. Čiurlionis (1875–1911). Jo namo vietoje šiuo metu stovi tik paminklinis akmuo. Nuo Senosios Varėnos prasideda „Čiurlionio kelias“ – ąžuolinių stogastulpių „alėja“ pakelėje iki pat Druskininkų miesto. Taip pat Senojoje Varėnoje aplankėme Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią, kuri pastatyta 1994 metais.
…..Kaip ir daugeliui žmonių, besilankančių Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, taip ir mums nemažą įspūdį paliko Ūlos akis. Tai nedidelė gėlo vandens versmė, kuri pievutėje iš pradžių atrodo kaip nedidukė bala, atsiverianti netoli Ūlos upės. Šalciniui ,,Ūlos akis“ jau nuo senų laikų lietuviai teikė ypatingą galią. Jo vandeniui žmonės priskirdavo stebuklingas savybes, jį vartojo gėrimui bei gydymui. Žmonės manė, kad toks vanduo gydo nuo visų ligų. Visų metų laikais, pasak dzūkų, ,,šalcinis alma“. Kunkuliuojančias vandens duobutes žmonės meiliai vadindavo ,,akelėmis“, ,,akimis“, o apie šaltinio vandenį sakoma, kad jis yra skaidrus kaip ašara. Sužinojome, kad Ūlos akis yra Ūlos upės kairiojo kranto terasoje, kurios paviršius silpnai banguotas, jame yra duburių su sausomis vagomis, nusitęsiančiomis iki pat Ūlos kranto. Šaltinio gylis – 1,22 m. Juzė Pigagienė(gim.1912 m.) iš Žiūrų kaimo pasakojo, kad ,,būgtai Ūlos akis buvo dzidelė, kap ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė…“ Versmė ,,Ūlos akis“ 2000 m. buvo paskelbta hidrogeologiniu gamtos paminklu.
…..Zervynos – etnografinis kaimelis, įsikūręs Varėnos rajono tankių miškų ir vingiuotos Ūlos upės prieglobstyje. Šis kaimas yra respublikinės reikšmės architektūrinis paminklas. Šiandien Zervynose yra 48 sodybos, iš kurių tik keletoje nuolat gyvenama, 8 sodybos yra priskirtos etnografinių sodybų kategorijai ir yra saugomos. Zervynos rašytiniuose šaltiniuose minimos nuo 1742m., o 19 a. pradžioje prie kaimo buvo rastos 24 akmens ir žalvario amžiaus stovyklos. Šis nuostabaus grožio kaimas yra išvagotas siaurų ir vingiuotų gatvelių (vietinių vadinamų ,,ūlyčiomis“) tinklo. Šiomis, gilią senovę menančiomis gatvelėmis pasivaikščiojome ir mes. Sužinojome, kodėl čia aprengiami kryžiai ir kaip nuo „meškučių“ dzūkai saugojo medų, kaip šiliniai dzūkai vaikščiojo „grybų tropelėm“. Lankytojų čia netrūksta bet kuriuo metų laiku. Per kaimą tekančia upe beveik kasdien praplaukia plaukikų baidarėmis grupės, pravažiuoja įvairios dviračių grupelės. Zervynas nuolat lanko ne tik mūsų šalies keliautojai, tačiau čia mielai užsuka ir užsienio šalių turistai. Visi Zervynų kaimo svečiai labai domisi šio kaimo esamomis ir buvusiomis tradicijomis, etnokultūra bei istorija. Daugelį šis kaimas sužavi taip, jog jie sugrįžta čia dar ne vieną kartą.
…..Čepkeliai – unikalus, žmogaus veiklos mažai paliestas pelkynų kompleksas. Didžiausius plotus užima kimininė aukštapelkė, apaugusi retomis keružėmis pušaitėmis. Rytinėje pelkės dalyje susitelkę daugiau kaip 20 ežerėlių. Pietinėje dalyje aukštapelkė pamažu pereina į žemapelkes, čia plyti viksvynai, nendrynai ir karklynai. Vakariniame rezervato pakraštyje, šlapiuose juodalksnynuose ir viksvynuose, prasideda Musteikos upelis. Apie jį susitelkę eglynai ir mišrūs, užmirkę miškai. Didesnė rezervato miškų dalis – tai sausi kerpšiliai ir brukniašiliai, augantys ant pelkynus supančių kopų. Rezervatas pasižymi išskirtine buveinių ir rūšių įvairove, saugomų augalų ir gyvūnų rūšių gausa. Čia peri rezervato simboliu tapę kurtiniai, yra didžiausios Lietuvoje gervių peryklos. Gamtos ir kultūros paminklai – drevėtos pušys. Lydimi gidės Neringos, ėjome Alkūnės kampo pažintiniu taku. Iš apžvalgos bokšto atsivėrė didžiuliai miškingomis salomis pasipuošę pelkės plotai, o miško takeliu pasiekėme medinį taką, kuris nuvedė į apžvalgos aikštelę. Patekę į pačią įspūdingiausią Lietuvos pelkę buvome priblokšti gamtos didybės. Toliau takas vedė per įvairaus amžiaus mišką, kuris paliktas nekertamas ir nevalomas. Čia daug senų ir nudžiūvusių medžių. Jau sausos, bet dar ilgai stovinčios vadinamos „sidabrinės“ pušys tampa namais geniams, meletoms ir kitiems uoksiniams paukščiams.
…..Paskutinis edukacinės kelionės metu aplankytas objektas – Linos ir Egidijaus Černiauskų sodyba Dzūkijos nacionaliniame parke, Kapiniškių kaime. Patyrusi šeimininkė papasakojo ne tik apie grikinės babkos, bet ir apie kitų dzūkiškų valgių, dabar dzūkų kulinariniu paveldu vadinamų, gaminimą. Jos ruoštų dzūkiškų valgių ne vienas garbus svečias yra ragavęs. Ragavome ir mes valgius iš grikių: grikių košę su grybų padažu, blynus iš grikių, na, ir, žinoma, grikinę babką. Anksčiau šis kulinarinis stebuklas buvo privalomas Kalėdų, Velykų, Jurginių patiekalas. Babka buvo plačiai vartojama lauko darbų metu. Kasdieniam valgiui babką kepdavo paprastesnę, dėdavo mažiau grietinės, sviesto ar cukraus. Na, o šventinė babka buvo apsti visko. Babka kepama iš nelukštentų grikių, molinėje krosnyje. Tai daug žinių ir patirties reikalaujantis receptas, kurį pakankamai sudėtinga paruošti miesto sąlygomis.
…..Susipažinę su dzūkų kulinariniu paveldu, sušilę ir pasisotinę kibome į darbą – liejome žvakes senuoju būdu ,,su lanku”. Tai senas būdas, (manoma, kad nuo XIV a.) išlikęs šilinių dzūkų kaimuose. Ištirpintas vaškas statomas su dubeniu ant karštų bulvių ar burokų katilo (dabar ant elektrinės plytelės, ,,kad neužstengtų”). Ant kiekvieno ,,kriukelio kariamas siūlalis ir vaškas pilamas ant siūlo”. Apsukus ratą, procedūra kartojama. Iki XX a. vidurio bitininkystės verslas Dzūkijoje buvo gana primityvus, o apžiūrinėjant išlikusius žvakių liejimo darbo įrankius ir stebint darbo procesą, galima galvoti, kad ir procesas, ir įrankiai labai mažai kito. Dabartinių žvakių liejikų, gyvenančių Dzūkijos nacionaliniame parke, pagrindinė žaliava vaškui gauti yra seni koriai, sudegusios žvakės arba parafinas. Meistrai šio darbo paslapčių išmokę ir įrankius paveldėję iš savo tėvų, artimųjų, giminaičių, kurie praeityje yra laikę bites. Žvakių liejikų, kaip ir dievdirbių, buvę mažai. Tai greičiau pomėgis, o ne verslas. Nors žvakių liejimo procesas buvo labai ilgas, bet visi likome patenkinti savo rankomis pasidarytomis žvakėmis.
…..Edukacinė išvyka yra viena iš pedagogų kvalifikacijos tobulinimo formų. Jos metu vykdoma kvalifikacijos tobulinimo programa ir įgyjamos žinios, kurios panaudojamos praktinėje veikloje, plėtojamos kompetencijos, be to, tai puiki proga pabendrauti neformalioje aplinkoje. Edukacinė kelionė į Dzūkijos nacionalinį parką – puiki gimnazijos administracijos kalėdinė dovana mums, gimnazijos mokytojams. Išties nėra nieko smagiau už galimybę pabuvoti ten, kur dar nesi buvęs, atlikti tuos veiksmus, kurių galbūt daugiau niekad neatliksi, sužinoti tai, ko dar nežinojai.
…..
…..Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Lina Mikutytė,
…..lietuvių kalbos vyresnioji mokytoja Marijana Prusakaitė – Semionova,
…..lietuvių kalbos mokytoja Violeta Kaziūnienė.
